1956 m. Nelsonas ir Seinbergas iš Ilinojaus universiteto eksperimentavo su keliomis plėvelėmis, įskaitant poliesterio plėvelę.
Nuo 1958 m. JAV armijos Naticko laboratorija ir „Swift“ laboratorija pradėjo kariniams tikslams skirtų retortų maišelių tyrimus, atliko išsamius bandymus ir veikimo testus, siekdamos pakeisti mūšio lauke naudojamas skardines retortų maišeliais. 1969 metais Natick laboratorijos sukurti retortų maišeliai buvo sėkmingai panaudoti kosminėje programoje Apollo.
Kadangi tokio tipo supakuoti maisto produktai gali būti laikomi kambario temperatūroje ir turi ilgą galiojimo laiką, gali būti valgomi tiek karšti, tiek šalti, yra patogūs, taupo konservavimui reikalingą energiją, todėl yra labai populiarūs. Švedija buvo pirmoji šalis pasaulyje, gaminusi ir pardavinėjusi retortų maišelius; tačiau Japonija yra pasaulinė didelio masto komercinės retortų maišelių gamybos lyderė. 1968 m. „Otsuka Foods Co., Ltd.“ Japonijoje kario produktams pakuoti naudojo permatomus aukštos{6}} temperatūros retortų maišelius ir pirmą kartą buvo komercializuotas Japonijoje. 1969 m. aliuminio folija buvo naudojama kaip žaliava maišų kokybei pagerinti, todėl pardavimai rinkoje nuolat plečiasi. 1970 metais pradėti gaminti ryžių produktai, supakuoti į retortų maišelius. 1972 metais buvo sukurti ir komercializuoti mėsainių pyragaičiai, supakuoti į retortų maišelius, taip pat rinkai buvo pristatyti mėsos kukuliai, supakuoti į retortų maišelius. Ankstyviausi aliuminio folijos maišeliai buvo pagaminti iš trijų karščiui{14}}atsparios kompozicinės medžiagos sluoksnių ir buvo vadinami „retortiniais maišeliais“ (RP). Japonijos „Toyo Cans Corporation“ parduodami retortų maišeliai su aliuminio folija buvo vadinami RP-F (atsparūs 135 laipsnių kampui), o skaidrūs daugiasluoksniai kompozitiniai maišeliai be aliuminio folijos buvo vadinami RP-T ir RR-N (atsparūs 120 laipsnių kampui). Europoje ir Amerikoje šie maišeliai vadinami lanksčiomis skardinėmis arba minkštomis skardinėmis.
